Vieniems pigūs skrydžiai yra tik būdas nebrangiai nusikelti į pageidaujamą pasaulio kraštą, kitiems – tai profesinė kasdienybė. Stiuardesės, uniforma apsitaisiusios, grakščiai linguojančios per lėktuvo saloną, siūlančios savo paslaugumą ir pagalbą – tai personalo dalis, be kurio jokie skrydžiai nebeįsivaizduojami. Viena žavi šios profesijos atstovė, Antuanetė, pasakoja apie savo karjeros ištakas, pradžią, subtilybes, problemas ir linksmiausius nutikimus.
Apie lėktuvus svajojo nuo pat vaikystės
Šviesiaplaukė mergina pripažįsta, jog nuo pat vaikystės žaisdavo, jog pigūs lėktuvų bilietai yra alyvų krūmų lapai, pinigai yra darže rasti akmenukai, o lėktuvai – virš kaimo padangę skrodžiantys svirpliai. „Nebuvau toks jau išskirtinis vaikas – mūsų kaime tuo metu tarsi buvo madoje žaisti oro uostą. Įsivaizduodavome, kad skrydžiai yra mūsų kasdienybė, kad pakilimo takas – tai mūsų kiekvieno ryto peizažas, o pranešėjos balsas per kolonėles – gražiausia muzika, miela mūsų ausiai,“ – sako dvidešimt devynerių metų Antuanetė, į Vilnių atvykusi iš Šalčininkų kaimo.
„Tokie žaidimai nebuvo ir labai pigūs, turiu omenyje, nebuvo banalūs, kaip kad žaidimai iš daktarų, kuriuos puoselėjo visa kaimo vaikų bendruomenė. Vis dėlto, pranašumas buvo ir tas, kad augant norėjosi apie aerodromus, apie tai, kaip vyksta pigūs skrydžiai sužinoti vis daugiau ir daugiau, traukė, masino atrodytų kiekviena smulkmena.
Pamenu, paauglystėje atsiradus internetui visiems labiausiai rūpėjo pažinčių portalai, žaidimai, galimybė prisiieškoti nešvankios informacijos, tik ne man. Ne man ir grupelei draugų, kurie išsaugojome paprotį žavėtis dangų skrodžiančio lėktuvo garsu. Mes žiūrinėdavome internete, kur parduodami pigūs skrydžiai, akcijos gal kokios vyksta, ir labai norėjome paskraidyti patys. juk esate tą Meškėlos dainą „reikėjo berniukams padangės žydros?“ Ji buvo tapusi mūsų himnu, plešiamu iš visos širdies, bandant susiorganizuoti, kad pigūs skrydžiai taptų mūsų svajonės išsipildymu,“ – sako Antuanetė.
Minties apie stiuardesės mokslus tėvai nepalaikė
Mergina sako, jog atėjus dvyliktos klasės brandos egzaminų laikui visi turėjo apsispręsti, kokiu keliu pasuks. „Klasiokai sąrašuose rikiavo brangiausius universitetus, perspektyviausias specialybes, o aš tarsi likau nuošalyje jų. Gerai žinojau, ko noriu, gerai žinojau, kad man nepadės jokie pigūs skrydžiai, „Ryanair“, „Wizzair“ ar kitos kompanijos siūlomi pasimėgauti vienkartine kelione. Man reikėjo kur kas daugiau – reikėjo prisijaukinti lėktuvo salono parketą ilgesniam laikui. Man reikėjo tarsi tapti lėktuvo dalimi. Tikrąja prasme užsiauginti sparnų negalėjau ir pigūs skrydžiai negalėjo manęs padaryti motorine skraidykle. Tačiau dvasiniai sparnai veržėsi kaip patrakę – aš žinojau, kad turiu mokytis tapti stiuardese ir išpildyti savo svajonę.
Stiuardesės mokslai, žinoma, buvo pigūs, lyginant su tomis studijomis, kuriomis viliojosi mano bendraklasiai, tačiau aš nuvyliau savo tėvų lūkesčius. Mokykloje buvau viena pirmųjų klasėje, savo pažymiais lenkiau olimpiadų ir varžybų prizininkus. Tad tėvai tikrai nesitikėjo, kad pigūs skrydžiai į Angliją ir kitas Europos šalis mane taip suvilios, jog spjausiu į pačias perspektyviausias specialybes. Deja, turėjau juos nuvilti – pigūs skrydžiai, Portugalija, Ispanija, Italija, Prancūzija – visa tai man tarsi lėkė prieš akis, o burna be galo džiūvo, kai atėjau pasakyti savo sprendimo. Tėvai žado neteko, visiškai manęs nepalaikė, išvykau gyventi į Vilnių turėdama vos kelis šimtus per vasarą ravint runkelius užsidirbtus. Tačiau niekas manės nesustabdė“, – entuziastingai atvirauja Antuanetė.
Dabar jaučiasi labai laiminga
„Neįsiviazduoju, kad galėtų kitaip. Dabar man kiekviena diena yra patys pigiausi, tikrai pigūs skrydžiai į Ispaniją, Prancūziją, Italiją, kur tik nori. Nes aš tapau lėktuvo dalimi, aš tapau ta keista po saloną vaikščiojančia moterimi,“ – teigia stiuardesė.
ANtuanetė tikina, jog mėgstamiausia pigūs skrydžiai – Barselona – Vilnius. „Dievinu tą jausmą, kai šaltą žiemą, po kojomis braškant ledui, įlipu į lėktuvą, o išlipu jau visai kitoje pasaulio pusėje“, – pasakoja ji.
