Jeigu turite kieto kuro katilą ir vis dar kiekvieną rudenį tampote malkas kaip koks viduramžių baudžiauninkas, sveikinu – jūs esate gyvas tautosakos reliktas. Rimtai, kiek dar galima kūrenti tas malkas? Ar dar nesinori pasijusti ne kaip pirtelės kūrikui, o žmogui, turinčiam XXI a. komfortą? Kai pasaulis jau skraido į Marsą, mes vis dar džiovinam uosines kaled ir statom malkines. Ir tai dar pusė bėdos – juk po to tas malkas reikia įkūrenti, pamaitinti katilą kas kelias valandas ir tikėtis, kad naktį neprabusit nuo šalčio, kai ugnis užges.

Ir viskas būtų dar pusė bėdos, jeigu tai būtų tik dėl pramogos. Bet ne – daugeliui tai vis dar kasdienybė. Kai kurie net didžiuojasi, kad „užaugino“ šeimą su tuo pačiu kieto kuro katilu, kuris atrodo kaip paveldėtas iš mamuto laikų. Ir aišku, kai paklausi, kodėl nepasirenka modernesnio sprendimo – atsakymas būna klasikinis: „kam keisti, jei veikia?“ Na, tai jei ir „Nokia 3310“ dar veikia, gal ir į darbą su ja eikit. Bet kažkodėl einat su išmaniuoju, o ne su mygtukiniu… Tai gal laikas ir šildymo srityje pereit nuo archeologijos prie technologijų?

Malkos – pigios, bet tik teoriškai

Pagrindinis argumentas, kurį giria malkų gerbėjai – „malkos pigiausia“. Na taip, jeigu gyvenate miške, pjūklą turite nuo krikštynų ir jūsų laisvalaikis – medienos skaldymas, tai gal ir pigiausia. Bet kai suskaičiuoji malkų kainą, transportą, laikymą, džiovinimą ir tą malonumą lakstyti prie katilo kas keturias valandas… Staiga granuliniai katilai pradeda atrodyti kaip technologinis rojus.

Kieto kuro katilai – liaudies palikimas

Kieto kuro katilai Lietuvoje vis dar populiarūs. Kodėl? Nes žmonės mėgsta tai, kas pažįstama. „Tėvas kūreno, senelis kūreno, tai ir aš kūrensiu.“ Tokia gili tautinė logika. Bet net ir tie katilai, kuriuos žmonės vadina „gerais lenkiškais“, dažnai nebeatitinka ekologinių reikalavimų. O kai inspektoriai pradės vaikščioti su baudos lapeliais, romantika greitai išgaruos kaip dūmas iš kamino.

Granuliniai katilai – kai nenori būti katilo vergas

Granuliniai katilai – tai jau kita klasė. Jie dirba tyliai, nesiskundžia, nereikalauja tavo gyvybės aukos kasdien. Užprogramavai – ir viskas. Aišku, pradinis įnašas šiek tiek kandžiojasi, bet komfortas, švara ir efektyvumas atsiperka. Be to, granulės – sausos, supakuotos, nesmirda. Žodžiu, ne malkos, kurias dar reikia saugoti nuo lietaus ir kaimyno vagies.

Skysto kuro katilai – kai jau labai tingi

Jei net granulės atrodo per daug darbo, egzistuoja skysto kuro katilai. Pripylei, uždegė – šiluma. Minusas? Kaina. Tas skystas kuras kartais brangsta greičiau nei benzinas, o katilai – ne patys ekologiškiausi. Bet kai tavo komfortas aukščiau visko, skystas kuras – visai neblogas pasirinkimas. Tik nesitikėkit kvapo kaip iš spygliuočių miško.

Tai kiek dar galima kūrenti?

Trumpai tariant – tiek, kiek nebijai tapti praeities muziejaus eksponatu. Malkos – faina, jei turi laiko, jėgų ir romantikos poreikį. Bet realybėje dauguma žmonių nori ne kūrenti, o gyventi. Ir tada granuliniai ar net skysto kuro katilai tampa ne išlaidomis, o investicija į savo laiką, nervus ir švarų orą.

Tai ką – ar dar kūrensim, ar jau spaudžiam „modernizacijos“ mygtuką?

Aišku, nenurašykim visų kieto kuro katilų taip jau brutaliai. Šiuolaikiški modeliai, su geresniu degimo efektyvumu ir mažesne tarša, dar tikrai turi vietą po saule. Pavyzdžiui, sodybose, kur gyvenama tik savaitgaliais, tokie katilai gali būti netgi labai racionalus pasirinkimas – nereikia sudėtingų sistemų, tiesiog atvažiuoji, pasikūreni ir ramu. Arba pirtelėse – juk ten vis tiek visa esmė yra susikurti ugnį ir ja mėgautis. Tokiose vietose malkos netgi tampa privalumu – šiluma, kvapas, ritualas. Bet kai kalbam apie nuolatinį gyvenimą ar didesnį komforto poreikį – na, tada jau norisi ko nors gudresnio nei „malkos ant pečiaus“.